Interviu apie rinkiminių kampanijų peripetijas ir žurnalistų etiką

Interneto portalas ivesti.lt Seimo nariui Ligitui Kernagiui uždavė keletą klausimų. Žemiau pateikiame visą interviu.

 

1. Ar sutinkate su mintimi, kad Lietuvoje vis daugėja pseudoskandalų, šmeižto?


Taip, sutinku. Viena vertus, tai diktuoja žiniasklaidos pataikavimas masėms – neišrankiam vartotojui, mėgstančiam gandus apie svetimus gyvenimus, kita vertus didžioji dalis „kompromatų“ skirta politikos oponentų triuškinimui užsakomaisiais straipsniais, radijo ar televizijos laidomis.

Visuomenės dėmesys nukreipiamas nuo įvairiomis formomis ir būdais „plaunamų“ milijardų, pučiant burbulus apie Seimo narių atlyginimus arba rodant kieno nors menkai tepridengtus užpakalius.

 

2. Ar galite papasakoti Jus skaudžiausiai palietusį šmeižtą, nepatikrintą, iškreiptą informaciją, pasirodžiusią viešoje erdvėje?


Labiausiai žeidžia subjektyvus ir tendencingas faktų pateikimas, asmeninio pobūdžio informacijos, liečiančios šeimą, viešinimas. Visų pirma todėl, kad toks viešumas skaudina ne tik mane, bet ir mano artimus žmones. Tuo tarpu apie mano darbą Seime, apie sprendžiamas problemas sąmoningai nerašoma. Paklausus kodėl, man buvo atkirsta, kad visa tai kainuoja, o skaitytojus labiau domina intymūs dalykai nei geri darbai. Ar tai normalu?

 

3. Kaip į tai reagavote?


Kreipiausi į Žurnalistų etikos komisiją, į spaudinio redaktorę, tačiau paaiškėjo, kad minėtoji „etikos komisija“ negali drausti žurnalistams rašyti savo subjektyvios nuomonės ir šališkai pateikti informaciją, o spaudinio redaktorė pasirodė besanti kitos partijos Seimo nario padėjėja – štai tau ir „laisvoji spauda“…

 

4. Ar nemanote, kad labai dažnai tokią realybės neatitinkančią informaciją pateikia ne oponuojančių partijų atstovai, bet tos pačios partijos bendražygiai, nes partijos viduje vyksta kova dėl vietų sąraše, postų ir pan.


Gal tai daugiau tiesa apie dideles partijas, nes ten disponuojama didesniais pinigais ir įtaka žiniasklaidos priemonėms. Artėjant rinkimams neretai kyla nesutarimų dėl dominavimo partijos sąraše, tuomet tikriausiai įmanoma daug kas.

Tuo tarpu mažos ir naujai susikūrę partijos turi pakankamai problemų išorėje, kad leistų sau prabangą rietis viduje. Jų stiprybė išties vienybėje. Nepamirškite, kad užsakomieji straipsniai spaudoje kainuoja didelius pinigus, o politikos naujokų niekas remti neskuba. Daryti tai asmenine sąskaita? Nežinau, tam turbūt reikia turėti nemažą kapitalą ir neturėti nieko gero pasakyti apie save – tai bandymas atrodyti baltesniu juodinant kitą.

 

5. Kaip manote, ko reikia, kad būtų kuo mažiau šmeižto viešoje erdvėje?


Atsakomybės už šmeižtą, už faktų iškraipymą. Be to reikalingas realiai veikiantis žurnalistų etikos kodeksas, kad informacija nebūtų pateikiama vienašališkai, neatlikus jokio žurnlistinio tyrimo. Gal pradėti reiktų netgi nuo žurnalisto licencijos, kurią galėtų gauti tik atitinkamą kvalifikaciją įgijęs ir probacinį laikotarpį išdirbęs asmuo. Gi dabar kiekvienas, kas rašo, įrašinėja ar filmuoja, vadina save žurnalistu. Ar reikia tad stebėtis informacijos kokybe?

 

 

 

 

 

 

adminInterviu apie rinkiminių kampanijų peripetijas ir žurnalistų etiką

Comments 1

  1. Ignas

    Įvesti žurnalistinio darbo licencijavimą yra gera mintis. Tačiau tai turėtų būti visiškai depolitizuota.

    Neprofesionalams liktų ir taip pakankamai daug galios turinti (ir ta galia kasdien auga) socialinė žiniasklaida (tinklaraščiai, Twitter, komentarai, ir t.t.). Tačiau socialinėje žiniasklaidoje piktnaudžiauti būtų daug sunkiau, nes ji veikia demokratiniais principais – esi populiarus tiek, kiek iš tikrųjų yra verti tavo tekstai, o ne kokių pažįstamų turi redakcijoje ar kiek pinigų sumoki.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *